Kad ir kokiame neturtingame maisto medžiagomis substrate auginami vabzdžiaėdžiai augalai, pas juos vis tiek įsigudrina įsikurti kaimynai. Kartais pradygsta viena kita piktžolė, kartais substrato paviršių aptraukia samanos ar kerpsamanės. Jei šie augalai negožia mūsų augintinių, galima juos taip ir palikti augti, o pradėjusius bujoti nesunku išrauti ar apmažinti sąžalynus.

Tačiau ne vien kiti žalieji augalai tarpsta kartu su vabzdžiaėdžiais. Jų substrate, kaip ir kiekvienam substrate, yra daugybė mikroorganizmų – bakterijų, melsvadumblių, dumblių, grybelių, veisiasi įvairūs vabzdžiai ar kirmėlės.

Saprotrofinis bazidiomicetas šalia Morano tuklių

Dažniausiai visa ši mikro ir makro flora bei fauna nebūna labai išplitus ir yra gan greitai nusistovinčioje pusiausvyroje. Juk vabzdžiaėdžių substratai tikrai nepasižymi maisto medžiagų gausa, todėl ir galinčių pramisti gyventojų juose nedaug.

Turbūt dažniausiai iš plika akimi matomų laisvai augančių mikrofloros atstovų yra sutinkami įvairūs grybai. Visi jie saprotrofai (organizmai, mintantys negyva organine medžiaga).

Neteko girdėti, kad vabzdžiaėdžiai augalai galėtų sudaryti simbiontinius ryšius su kokiais nors žemesniaisiais augalais (grybais ar bakterijomis). Gal todėl jie evoliuciškai ir buvo priversti sugalvoti kitą maisto medžiagų pasisavinimo pagerinimo būdą – vabzdžaėdiškumą.

Dirbtinėje pelkėje šalia kelmo išaugęs saprotrofinis grybas Marsilea hirsuta kaiminystėje

Tačiau šalia net gi dirbtinai auginamų vabzdžiaėdžių karts nuo karto galima pamatyti įvairiausių kepurėtųjų grybų. Šie grybai skaido substrate esančias organines daleles, taip augindami savo micelį (grybieną) ir organines medžiagas paversdami neorganinėmis. Jei tokių grybukų ima augti daug, vadinasi substrate per daug laisvos nepanaudojamos organikos. Verta būtų minkštu vandeniu iš viršaus praplauti substratą. Nes atsipalaidavusios grybų veiklos pasekoje mineralinės medžiagos gali pagausinti maisto medžiagų kiekį substrate ir geriausiu atveju mūsų augalams nebus poreikio auginti naujų gaudyklių. Blogiausiu – labai padaugėjus mineralinių medžiagų nustos normaliai funkcionuoti vabzdžiaėdžių šaknys.

Na, bet jei pasižiūrėjus iš estetinės pusės, keletas nedidelių grybukų kepurėlių bent jau man atrodo kaip labai neblogas dirbtinės pelkutės papuošimas.

Tačiau ne visais grybukais galima džiaugtis. Jei paprasti kepurėtieji grybai auga ne gausiai, be ryškesnių augimo šuolių, tai pelėsiniai grybai, vos pajutę organikos perteklių ir konkurencijos nebuvimą, gali labai stipriai per trumpą laiko tarpą išvešėti, sutrikdyti substrato dujų apykaitą (aptraukdami grybiena jo paviršių), net gi pažeisti pačius vabzdžiaėdžius augalus.

Su pelėsiniais grybais reiktų kovoti nedelsiant, vos juos pastebėjus. Kovos priemonių gali būti labai įvairių, ir visais atvejais prieš jas taikant vertėtų prisiminti vabzdžiaėdžių fiziologinius poreikius.

Pirmiausia norėčiau paminėti smulkintą medžio anglį ir kalio permanganato tirpalą. Paprastai šios priemonės sėkmingai naudojamos kitiems augalams. Vabzdžiaėdžiams jos nelabai tiktų. Trinta medžio anglis nors ir papildo substratą mikroelementais, tačiau yra šarminės reakcijos. O vabzdžiaėdžiai augalai dažniausiai mėgsta rūgštų substratą. Taigi, barstant medžio anglimi substrato paviršių mes keliam jo pH, kas gali labai nepatikti mūsų augintiniams.

Kalio permanganato tirpalo naudojimas pažeidžia kitą visuotinai žinoma vabzdžiaėdžių priežiūros taisyklę – šie augalai nemėgsta druskų pertekliaus substrate. Taigi, ir šios priemonės geriau nenaudoti.

Įvairūs fungicidai gali dar labiau pažeisti mūsų augintinių gležnas šaknis.

Tai kaip gi kovoti su pelėsiu? Jei jau vis gi mums nepavyko subalansuoti organikos substarte ir pelėsis pradėjo augti, sudarykime jam kuo nepalankesnes sąlygas. Pirmiausia, pašalinkime oro sąstingį. Periodiškas vėdinimas ir šviežias oras stabdo pelėsinių grybų plitimą.

Antra, stenkimės išlaikyti optimalią substrato drėgmę, dėgmės perteklius – gera sąlyga pelėsiams.

Trečia, purenkime substrato paviršių. Tada jis greičiau pradžiūna. Taip mes užkirsime kelią ne tik pelėsiniams grybams, bet ir įvairiems vabzdžiams, besiveisiantiems drėgnoje žemėje. Jei reguliariai purenti sunku ar neturime tam laiko, pabarstykime substrato paviršių smulkiu žvyriuku (keleto milimetrų sluoksniu). Taip substrato paviršius, kuriame dažniausiai veisiasi pelėsis, bus sausas, o vabzdžiaėdžių šaknų zonoje bus pakankamai drėgmės.

Ir ketvirtas iš man žinomų kovos su pelėsiais būdų – konkurencinis. Vabzdžiaėdžius reikia sukomponuoti taip, kad šalia jų augdami kaimynai sunaudotų kaip galima greičiau maisto medžiagų perteklių. Apie tokius augalus jau buvo ne kartą rašyta straipsnių temoje „Pagalbininkai„, ir  ateityje dar ne kartą juos prisiminsime. Galima substrato paviršių apauginti ir samanomis, kurios pasisavins maisto medžiagų perteklių, ir konkuruos su pelėsiniais grybais dėl augimo substrato paviršiuje.

Šiame straipsnyje patalpinau keletą saprotrofinių bazidiomicetų nuotraukų – manau, nesunkiai pastebėsite jų šviesiai rudas kepurėles kiminų fone. Tačiau pelėsinio grybo man dar stebėti prie savo vabzdžiaėdžių neteko. Gaila, bet nuotraukomis iliustruoti informacijos apie juos negaliu, nors labai vertėtų parodyti, kaip jie atrodo, ir ko reiktų bijoti. Todėl, manau, reikia skelbti nuotraukų konkursą „Gražiausias pelėsis” – vėl pabandykim nušauti vienu šūviu du zuikius: svetainėje atsirastų įvairios pelėsinių grybų prie vabzdžiaėdžių nuotraukos, o konkurso dalyviai galės papildyti savo kolekciją naujais augalais. Konkurso sąlygos jau netrukus – kitame svetainės įraše.

Jogaila Mackevičius