Pradedančios medžioklės sezoną Morano tuklės

Atrodo dar visai neseniai tik ėmė ilgėti dienos. Daugumai vabzdžiaėdžių augalų, tiek ramybės būsenoje, tiek pamažu augančių tai nelabai ką reiškė. Nedidelis šviesaus periodo pailgėjimas nesugeba indukuoti (sukelti) augale didelių fiziologinių pokyčių, nors augalas jį ir junta. Tai buvo tik pasiruošimo startui laikotarpis.

Bet dienos darosi vis ilgesnės, o kovo 19-ąją, per Juozines, diena taps lygi nakčiai. Dvylikos valandų šviesos periodas yra pakankamas daugumai tropinių augalų aktyviai vegetacijai pradėti.

Ir jie netrukus tai parodo.

Yra keletas „diagnostinių“ augalų, pagal kuriuos, mano manymu, nesunku nustatyti vabzdžiaėdžių pavasario pradžią. Paminėsiu tokius tris. Pirmiausia, tai Sarracenia psittacina. Ji pradeda augti net ramybės (vėsiomis) sąlygomis kiek anksčiau už kitas saracėnijų rūšis. Naujai besiformuojančios papūginės saracėnijos tūtos gali būti geras požymis, kad reiktų atidžiau stebėti ir netrukus žadinti kitas jų rūšis. Atmintina, kad natūraliomis sąlygomis šie augalai turi ne tik lengvesnes žiemojimo sąlygas, bet ir gerokai ilgesnį vegetacijos periodą.

Iš kiminų išlindusios naujos šiltai žiemojusio jauno musėkauto gaudyklės

Kitas augalas, kuris galėtų būti panaudotas kaip „sufleris“ yra jautrusis musėkautas (Dionea muscipula). Tik šiuo atveju pasakinėtojai yra ne suaugę stambūs augalai, o jauni daigeliai. Jau kelinti metai vis po keletą tokių pasilieku augti kambaryje. Per žiemą jie neauga, nors sąlygos ir šiltos. Geriausia juos įtaisyti kiek giliau gyvuose kiminuose. Ilgėjant dienoms, nors temperatūra ir išlieka tokia pati, jauni musėkautai išsikrapšto iš samanų ir pradeda formuoti gaudykles. Nebandykite to pakartoti su stambiais, suaugusiais musėkautais – jiems tikrai nepatiks šilta žiema, augalas bandys augti, skurs ir greičiausiai sunyks.

Skaidriu orchidėjų vazonu apsaugota bundanti raguotoji saulašarė

Bet turbūt už visus ryškiausiai artėjantį pavasarį parodo raguotoji saulašarė (Drosera binata). Ši saulašarė gali vegetuoti visus metus, tačiau be papildomo apšvietimo žiemos sąlygomis ji teaugina silpnus siūliškus, periodiškai nudžiūvančius ir beveik nemedžiojančius lapelius. Ilgėjant dienai viskas pasikeičia. Staiga ima augti stambesni, tvirtesniais kotais lapai, kurie pasipuošia liaukinių plaukelių išskiriamais rasos lašeliais tarsi prašydami „Noriu valgyti!“.

Šį pageidavimą reiškia ne tik raguotoji, bet ir kitos saulašarės bei tuklės. Jei per žiemą jos vangiai išskirdavo rasą, o mes kaltę versdavom sausam patalpų orui, tai dabar šis sausumas joms ne motais. – rasos lašeliai visomis spalvomis tviska vos pašvietus pavasarinei saulei. Augalai visomis išgalėmis stengiasi kažką pasigauti.

O grobis, kaip žinia vis dar miega. Nubudusi viena kita svogūninė ar vaisinė muselė alkanų saulašarių nepamaitins. Jei norite turėti stiprius, gausiai žydinčius augalus, padėkite jiems. Nedideli, tiesiog mikroskopiniai liesos mėsos gabaliukai, gyvos ar džiovintos dafnijos gali duoti augalui taip trūkstamo azoto ir mikroelementų. Tik nereiktų persistengti. Kad ir koks būtų, dirbtinis maistas yra gerokai „kaloringesnis“ už natūraliai gamtoje vabzdžiaėdžių augalų naudojamą – vabzdžius. Be to, nereikia maitinti visų gaudyklių. Užteks, kad maisto gaus vienas – du lapai. Maisto medžiagas augalas pasiskirstys pats.

Budriai grobio tykančios apsiašarojusios išalkusios saulašarės

Ir žinoma, nereikia pamiršti šviesos ir drėgmės.

Pernešami iš ramybės būsenos, kur buvo laikomi tamsoje ar silpno apšvietimo sąlygomis, augalai bent savaitę turi praeiti adaptavimosi periodą toliau nuo lango.

Skylėtais daingteliais ir skaidriais orchidėjų vazonėliais pridengti bundantys vanzdžiaėdžiai augalai.

Kad padidinti oro drėgmę, sumažinti vandens išgarinimą augalus reiktų arba dažniau purkšti, arba pridengti. Pastatyti nenaudojamame akvariume ar uždengti tuščiu skaidriu orchidėjų vazonu augalai neblogai apsaugomi nuo per didelio sauso oro  judėjimo. Aplinkinio oro drėgmė padidėja nuo vandenį garinančio substrato, bet neišsisklaido patalpose.

Nepamirškime ir ventiliacijos. Jei augalai laikomi akvariume, nereikia jo sandariai uždengti. Skaidrūs orchidėjų vazonai dugne turi daug didelių skylučių. To visiškai pakanka, kad augalas gautų pakankamai šviežio oro, nesiveistų pelėsis.

Baigdamas apie tai, į ką reikia atkreipti dėmesį žadinant vabzdžiaėdžius pavasarį, norėčiau paminėti ir temperatūrą. Gamtoje pavasaris neateina taip greitai. Tiek dienos ilgėja, tiek temperatūra kyla pamažu. Tačiau dirbtinėmis sąlygomis mes temperatūros pakilimą sunkiai galime sukontroliuoti. Turbūt retas turi termostatą, kuriame galima nustatyti lėta aplinkos oro šiltėjimą. Ištraukę augalą iš šaldytuvo ar rūsio, mes akimirksniu jį perkeliam į šiltas sąlygas. Žinoma, galima tai daryti keičiant vietą. Pradžioje laikant vėsioje laiptinėje, šaltesniame kambaryje, priglaudus prie lango (nepamiršti apsaugą nuo stiprios saulės) ar tarpulangyje.  Jei to padaryti negalite, geriau dar palaukite – pažadinsite savo medžiotojus tada, kai bus išjungtas šildymas ir oras kambariuose taps kiek vėsesnis ir drėgnesnis, bus nors beveik nejuntamas, bet vis gi šioks toks dienos ir nakties temperatūrų skirtumas.

Pavasarinis Morano tuklės žydėjimas

Taigi, kaip mes nemėgstame būti staiga pažadinti, nemėgsta to ir augalai. Pasistenkime juos suprasti, ir už tai atsidėkoti, manau, jie netruks…

Jogaila Mackevičius

Jogailos Mackevičiaus (1-5), Tomo Adomaičio (6) nuotraukos