Jautrusis musėkautas (Dionea muscipula L.,  angl. – Venus Flytrap) – Saulašarinių (Droseraceae) šeimos Dionea genties augalas. Vienintelis augalas savo gentyje. Taigi, pagal kilmę musėkautas artimas ir mūsuose tarpstančių saulašarių (Drosera) giminaitis.

Šie augalai yra Šiaurės ir Pietų Karolinos (JAV) endemikai, augantys tik šio regiono lygumų pelkėse, saulėtuose durpynuose.  Tačiau labai nestandartinė šio augalo išvaizda, įdomus gyvenimo būdas, ganėtinas neišrankumas augimo sąlygoms lėmė, kad labai greitai šie augalai tapo populiarūs visame pasaulyje. Daugelis žmonių juos augina ar bando auginti, selekcininkai išvedė nemažai hibridų. Šie augalai sėkmingai dauginami pramoniniu būdu, auginami augynuose ir gana nemažais kiekiais kasmet pateikiami rinkai.

Jautrusis musėkautas – tai nedidelis daugiametis augalas, išauginantis apie 10-15 cm skersmens lapų skroteles. Jos išauga pavasarį, o rudenį sunyksta (žiemoja tik požeminė augalo dalis, panaši į gumbelį ar svogūnėlį). Šie augalai auga beveik visiškai nederlingose durpėse, tad norėdami išgyventi, praturtina savo maitinimosi medžiagų racioną smulkiais vabzdžiais bei voragyviais. Musėkautai medžioja labai išradingai, galima pamanyti, kad šie augalai mąsto ir yra apdovanoti gana greita reakcija. Sugaudami auką jie elgiasi taip, tarsi galvotų – kas yra vertingiau: išeikvota energija ar „sotus“ kąsnelis.

Musėkautų lapai – gaudyklės sudaryti iš trumpo lapkočio, siauro pamato ir dviejų pusapvalių žalių, žalsvai rausvų ar net gi tamsiai raudonų dalių. Kiekviena šių dalių per vidurį turi tris (rečiau – keturis) jautrius plaukelius, o kraštuose – daugybę ilgų išaugų. Stipresnis prisilietimas (eilinis dirgiklis)  nesukelia jokios augalo reakcijos. Nei nukritusi šakelė, nei koja užkliudęs musėkauto lapą žinduolis neprivers musėkauto pereiti į „kovinį režimą“. Tačiau jeigu tarp lapelių pakliūna vabzdys, skuzdėlė ar voriukas  ir mažiausiai du kartus paliečia jautriuosius plaukelius, gaudyklė staigiai susiglaudžia ties gysla lyg plėšraus žvėries nasrai. Lapeliai neužsidaro visiškai, leisdami pasprukti smulkiems vabzdžiams – jiems augalui gaila eikvoti energiją. O štai stambesnė muselė ar voras iš augalo gniaužtų išsilaisvinti negali. Įnirtingai kovodamas dėl laisvės, vabzdys blaškosi ir dar labiau dirgina jautriuosius plaukelius, ko pasekoje gaudyklė dar stipriau susispaudžia, sandariau užsidaro.

Kai gaudyklės lapeliai visiškai užsidaro, jų vidinėse sienelėse esančios liaukos pradeda gaminti virškinamuosius enzimus, tirpdančius aukos kūną. Maisto medžiagų išsiurbimas vyksta keletą dienų, po to spąstai atsidaro ir išbarsto tuščius chitino šarvus (gamtoje – tai „išvalyti“ padeda vėjas). Jei vabzdžiui pasiseka iš spąstų ištrūkti ar ant jautriųjų plaukelių patenka lietaus lašų, lapeliai lėtai prasiveria. Virkindamas auką, skirtingai nei gyvūnai, jautrusis musėkautas nepasisavina išsilaisvinančios skaidymo metu energijos – visą energiją (kaip ir kiti aukštesnieji neparazitiniai augalai) jis gauna iš saulės šviesos fotosintezės proceso eigoje.  Įsiurbiamos tik būtinosios maisto medžiagos – didžiąja dalimi azotas, mikroelementai, kurių labai trūksta musėkautų užimamose augimvietėse.

Šis „plėšrūnas“ kasmet įrodo, kad, nepaisant savo mitybos įpročių, jis vis dėlto yra augalas. Pavasarį musėkautai išaugina 20-30 cm ilgio žiedynstiebį su keliais apie 1 cm skersmens baltais žiedais. Po mėnesio jų vietoje susiformuoja vaisiai su viduje esančiomis juodomis sėklomis. Sėklos netrunka subręsti ir yra išbarstomos. Musėkautų, kaip ir kitų vabzdžiaėdžių augalų sėklos būna daigios gana neilgai, todėl patekusios į tinkamas sąlygas, netrunka sudygti.

Jautrusis musėkautas – gana ištvermingas žiemos šalčiams augalas, ištveriantis iki – 7°C šaltį. Deja, mūsų žiemos jam perdaug atšiaurios. O augdami be ramybės periodo augalai per keletą metų išsenka ir žūna. Todėl augintojams tenka pasirūpinti dirbtine žiema – kai lyg ir šalta, bet ne taip stipriai, kaip lauke. Bet apie visus musėkautų auginimo ypatumus (substratą, apšvietimą, „maitinimą“, drėgmės režimą, žiemojimą ir kitus) pakalbėsime kitame straipsnyje…

Informacijos šaltiniai:

  1. Pavelas Garskis, Musių gaudytojai, Mano gėlynas, 2006, Nr. 5;
  2. Wikipedia
  3. Rūta Baltokienė. Musėkauto auginimas ir dauginimas (Musėkautas.lt)
  4. Temos forume „Akivaras“

Rūta Baltokienė

Teresės Volodinaitės (1, 2) ir Vestos Santarovič (3)  nuotraukos