Apie vabzdžiaėdžių augalų kolekcionavimą sistematiniu požiūriu jau kalbėjome kiek anksčiau. Aptarėme paprasčiausius variantus – monotipines (turinčias vieną rūšį) gentis, apžvelgėme vieną lengviausiai surenkamų į atskirą kolekciją – Saracėnijų – gentį. Šio straipsnio objektas – Heliamforos – yra tikras iššūkis tiek vabzdžiaėdžių augintojui, tiek kolekcionieriui.

Heliamforos (Haliamphora) – nedidelė saracėnijinių (Sarraceniaceae) šeimos augalų gentis, kurioje priskaičiuojama tik 18 rūšių. Pavadinimo reikšmė skirtinguose literatūros šaltiniuose aiškinama skirtingai. Viena versija, kad jis kilęs ne iš lotynų, bet iš graikų kalbos „helios“ – saulė, „amphora“ – ąsotis. Kitur pirmoji genties pavadinimo žodžio dalis kildinama iš taip pat graikiško žodžio „helos“ – pelkė. Taigi, tai arba „saulės amforos“, arba „pelkės amforos“.

Jei saracėnijos vadinamos Šiaurės Amerikos ąsotiniais augalais, tai heliamforos – Pietų Amerikos ąsotiniai augalai. Taip, ši gentis yra Pietų Amerikos žemyno endemikas (sutinkama tik šioje vietoje), visos jos rūšys sutinkamos šiaurinėje žemyno dalyje, Taipei stalkalniuose, plytinčiuose Gvianoje, Venesueloje, Brazilijoje, Gajanoje. Genties arealas nėra toks jau didelis, bet  vientisas.

Kai kurios rūšys auga aukštikalanėse, kitos prisitaikė nusileisti į kalnų papėdžių drėgnas pievas. Pagal augimo vietą ir aplinkos sąlygų poreikius heliamforas galima išskirstyti į „aukštikalnių“ ir „žemumų“ rūšis. Pirmajai grupei reikia vėsaus oro, antroji gali augti ir šiltesniame klimate. Tačiau visoms heliamforoms reikalinga didelė oro drėgmė, daug kritulių. Šie augalai į savo pakitusius lapus – gaudykles – šaknimis negali pritraukti vandens, jiems būtinas lietus.

Kol kas neginčijamai žinoma tik viena rūšis, kuri sugeba į gaudyklės vidų išskirti virškinimo fermentų. Kitos rūšys naudojasi simbiontinių bakterijų, skaidančių pagautą grobį, paslaugomis. Taigi, šios genties atstovai evoliuciškai yra pažengę kiek mažiau nei tai pačiai saracėnijinių šeimai priklausančios darlingtonijos ar saracėnijos.

Kaip jau minėjau, heliamforų auginimas nėra labai paprastas, nors jos ir neturi ryškaus sezoniškumo, tačiau joms būtinos atitinkamos temperatūros, naktinė vėsa ir labai didelė oro drėgmė. Sėklos nepasižymi dideliu daigumu, o vegetatyvinis dauginimasis prastas. Nepaisant to, augintojai visame pasaulyje vis labiau stengiasi susidraugauti su šia vabzdžiaėdžių augalų gentimi.

1 pav. François Sockhom Mey heliamforų kolekcija

2 pav. Heliamphora heterodoxa

Kai kurios rūšys dauginamos ir pramoniniu būdu.

3 pav. Plantae Bohemica (Čekija) auginamos heliamforos skirtos pardavimui

Taigi, auginti jas įmanoma.

Heliamphora genties rūšių sąrašas (remiantis Stewart McPherson, Pitcher Plants of the Americas, 2007):

  1. Heliamphora chimantensis Wistuba, Carow & Harbarth, auga 1900–2100 m aukštyje virš jūros lygio,
  2. Heliamphora ciliata Wistuba, Nerz & A.Fleischm., auga 900 maukštyje virš jūros lygio,
  3. Heliamphora elongata Nerz, auga 1800–2600 m aukštyje virš jūros lygio,
  4. Heliamphora exappendiculata (Maguire et Steyermark) Nerz & Wistuba, auga 1700–2100 m aukštyje virš jūros lygio,
  5. Heliamphora folliculata Wistuba, Harbarth et Carow, auga 1700–2100 m aukštyje virš jūros lygio,
  6. Heliamphora glabra (Maguire) Nerz, Wistuba et Hoogenstrijd, auga 1200–2810 m aukštyje virš jūros lygio,
  7. Heliamphora heterodoxa Steyerm., auga 1100–2300 m aukštyje virš jūros lygio,
  8. Heliamphora hispida Nerz & Wistuba, auga 1800–3014 m aukštyje virš jūros lygio,
  9. Heliamphora huberi A.Fleischm., Wistuba & Nerz, auga 1850–2200 m aukštyje virš jūros lygio,
  10. Heliamphora ionasi Maguire, auga 1800–2150 m aukštyje virš jūros lygio,
  11. Heliamphora macdonaldae Gleason, auga 1500–2300 m aukštyje virš jūros lygio,
  12. Heliamphora minor Gleason, auga 1900–2500 m aukštyje virš jūros lygio,
  13. Heliamphora neblinae Maguire, auga 1750–1850 m aukštyje virš jūros lygio,
  14. Heliamphora nutans Benth., auga 1200–2810 m aukštyje virš jūros lygio,
  15. Heliamphora pulchella Wistuba, Carow, Harbarth & Nerz, auga 1700–2400 m aukštyje virš jūros lygio,
  16. Heliamphora sarracenioides Carow, Wistuba & Harbarth, auga 2500–2650 m aukštyje virš jūros lygio,
  17. Heliamphora tatei Gleason, 1700–2400 m aukštyje virš jūros lygio,
  18. Heliamphora uncinata Nerz, Wistuba & A.Fleischm., auga 1850 m aukštyje virš jūros lygio.

Taip pat žinomi mažiausiai penki natūraliai gamtoje sutinkami hibridai:

  1. H. chimantensis × H. pulchella,
  2. H. elongata × H. ionasi,
  3. H. exappendiculata × H. glabra,
  4. H. glabra × H. nutans,
  5. H. hispida hibridai su H. tatei ir galimai kitomis rūšimis.

Norintys pabandyti tikrai turi iš ko pasirinkti.

Informacijos šaltiniai:

  1. Жизнь растений, 5(1) tomas, Maskva, 1980, Ж60501-571/103(03)-80-4306021000;
  2. James Pietropaolo, Carnivorous plants of the world, Honk Kong, 1986, ISBN 3-88192-356-7;
  3. Wikipedia;
  4. A Dictionary of Carnivorous Plant Names.

Jogaila Mackevičius

François Sockhom Mey (1,2), David Svarc (3) nuotraukos