Savo laiku svetainėje aptarėme kai kuriuos klausimus, susijusius su vabzdžiaėdžių augalų žiemojimu: kaip juos paruošti žiemai ir ją pasitikti, kokias sąlygas sudaryti žiemojantiems šiltose patalpose ir nenustojantiems augti.

Dabar turbūt aktualiausias klausimas – kaip be nuostolių sulaukti pavasario. Kokie būtinieji žiemiškos priežiūros darbai?

Atsižvelgiant į visų vabzdžiaėdžių rūšių poreikius, žiemas jiems galima suskirstyti į tris kategorijas: šilta žiema, vėsi žiema ir šalta žiema.

Šilta žiema

Tai aplinkos sąlygos, kai temperatūra neturėtų nukristi žemiau +15°C. Tokiomis sąlygomis žiemoja visos tropinės vabzdžiaėdžių augalų rūšys. Daugelis jų nenustoja augti. O jei ir nustoja, tai tik todėl, kad oras patalpose joms per sausas kad išskirti pakankamą „medžiojamojo skysčio“ kiekį arba per mažai šviesos.

Taigi, vertėtų pasirūpinti, kad sąlygos būtų kuo artimesnės vasarai. Retas kuris vabzdžiaėdžių augintojas papildomai apšviečia savo augalus. Nebent smulkiąsias rūšis, kurias galima patalpinti terariume, nenaudojamame akvariume ar tiesiog padėti po staline lempa. Stambesni augalai (tokie kaip ąsoteniai) dažniausiai sukabinami ant užuolaidų karnizų palubėje. Taigi, jei šviesos duoti pakankamai (bent 10 val. per dieną) negalime, pasistenkime, kad bent jau drėgmės nepristigtų – sistemingas laistymas ir purškimas yra būtini.

Visus šiltai žiemojančius kambaryje savo vabzdžiaėdžius augalus sistemingai laistau (vanduo pilamas į padėklą kas trečia diena kad per daug nenusektų), du kartus per dieną (ryte – vakare) purškiu ir kartą per savaitę padarau lietų, t.y. labai stipriai ir gausiai nupurškiu arba sulaistau, kad prasiplautų viršutinis substrato ar kiminų sluoksnis.

Rezultatais kol kas esu patenkintas. Keletas žiemojančių tropinių vabzdžiaėdžių rūšių nuotraukų:

Nors ąsoteniai ir neaugina naujų ąsočių, bet lapų galiukai nelinkę džiūti. O tai reiškia, kad pavasarį bus gausus naujų ąsočių derlius.

Tiesa, senieji ąsočiai jau kai kurie kiek apdžiūvę, o nuo šviesos stygiaus stiebo augimas kiek ištįsęs, bet visa tai atsistatys pavasarį, pasikeitus aplinkos sąlygoms

Kriauklenis nors ir pamažu, bet auginasi naujus lapelius ir gaudykles.

Tuklės kol kas net negalvoja formuoti žiemojančių skrotelių, o kai kurios didesnės net gi žydi.

Saulašarės nors ir neišskiria taip gausiai rasos, bet akivaizdžiai (nors ir lėčiau) auga

Vėsi žiema

Kai kurias vidutinių platumų rūšis (saracėnijas, dionėjas, darlingtonijas) tenka žiemai laikyti vėsiau. Temperatūra neturėtų nukristi daugiau nei keletą laipsnių žemiau vandens užšalimo ribos. Augintojai tokias sąlygas sudaro įvairiai – žiemos laikotarpiu paslepia augalus šaldytuve, laiko mažiau šildomose patalpose (garažuose, rūsiuose, laiptinėse).

Vėsios žiemos sąlygomis aplinkos oro temperatūra turėtų svyruoti nuo -2°C (retais atvejais -5°C) iki+5°C (kartais ir trumpam galimi temperatūros pakilimai iki +10°C).

Nepaisant to, kad tokiomis sąlygomis augalai beveik neauga, jiems neturėtų pristigti drėgmės. Laikydamas laiptinėje ar rūsyje (kur šiemet temperatūra stabiliai laikosi ties +5°C riba) kartą per savaitę patikrinu, ar nenuseko padėkliukuose vanduo, o 1-2 kartus per mėnesį augalus stipriai supurškiu ir praplaunu substratą.

Vėsią žiemą vabzdžiaėdžiai praleidžia priklausomai nuo rūšies. Vieni tiesiog nustoja augti ir taip sulaukia pavasario, kiti nudžiovina antžeminę dalį. Šviesos pristigę kiminai dažnai išblunka, tačiau reikia pastebėti, kad vėsoje jie peržiemoja tikrai geriau nei šiltose patalpose, ir pavasarį būna dekoratyvesni.

Sarracenia leucophylla žiemodama +5°C temperatūroje palaipsniui džiovina tūtas

Toje pačioje +5°C temperatūroje gretimai auganti S. psittacina dar sugeba augti – skrotelės centre matosi prietemoje išaugusios šviesiai žalios naujos gaudyklės

Dar viena svarbi priežiūros detalė vėsią žiemą, kurią norėčiau eilinį kartą priminti. Uždarose patalpose ar šaldytuvuose yra labai sumažėjus oro cirkuliacija. Ir jei substrate yra per daug organikos, jis pradeda pelyti. O kadangi ramybės būsenoje augalai nėra tokie atsparūs įvairiems parazitams, pelėsis labai lengvai gali sunaikinti besiilsinčių vabzdžiaėdžių augimo kūgelius, pažeisti kitas drėgnas jų antžemines dalis. Todėl su jo atsiradimu nereikėtų taikstytis. Substrato paviršiaus praplovimas, jo lengvas purenimas ar apibarstymas rupiu smėliu – tai pačios geriausios mechaninės kovos priemonės prieš šio grybo atsiradimą ir suvešėjimą.

Šalta žiema

Jei formaliai – tai mūsų krašte – lauko sąlygos. Šiemet žiemos pradžia sąlyginai pasižymi stabilumu, nėra didelių atšalimų ir atšilimų net iki pliusinės temperatūros. Nemažai sniego. Tokios sąlygos turėtų būti neblogos žiemojantiems po atviru dangumi šalčiams atspariems augalams.

Bet iki šiol nė karto nebuvau vabzdžiaėdžių taip palikęs žiemoti. Šią žiemą padariau eksperimentą su dviem dirbtinėm pelkutėm (augalai – kiminai, Drosera rotundifolia, viksvos). Vieną jų palikau tiesiog po atviru dangum, užuovėjoje, pietinėje namo pusėje.

Kitą palikau šiltnamyje.

Kaip laikosi palikta po atviru dangum, pasakyti sunku. Ji visa apsnigta.Todėl teks laukti pavasario arba atodrėkių.

Šiltnamyje visas vanduo sušalęs į ledą. Bet tokios sąlygos būna ir natūraliai gamtoje, pavyzdžiui, daubose. Kadangi sušalusiam į ledą vandeniui yra būdinga sublimacija (garavimas nuo kietos busenos, aplenkiant skystąją), tai kad kiminai iki pavasario net ir šaltyje visiškai nesudžiūtų, galima ant viršaus užpilti šiek tiek sniego.

Štai ir visa galima žiemojančių šaltyje vabzdžiaėdžių priežiūra.

Tiek dar kartą apie visus žiemojimo Lietuvoje ypatumus. Jei kilo klausimų, visada prašom – kontaktai puslapio kairėje.

Jogaila Mackevičius