Saracėnija  – saracėnijinių (Sarraceniaceae) šeimos augalų gentis. Dažniausiai turi šakniastiebius, iš kurių atželia po ramybės periodo. Specifinis šių augalų požymis – pakitę lapai-tūtos, susiformavę taip, kad galėtų sugauti į juos patenkantį grobį (vabzdžius, moliuskus) ir juos suvirškinus pasisavinti maisto medžiagas.

Paplitusios Šiaurės Amerijoje – Jungtinėse Valstijose, Kanadoje. Lietuvoje dažniausiai auginamas kaip kambarinis augalas, nors kai kurios rūšys gali žiemoti ir lauko sąlygomis.

Tai – pelkinis augalas. Dėl sparčiai nykstančių buveinių (pelkių, šaltiniuotų pievų), nyksta ir jose augančios saracėnijos.

Sistematikai gentyje suskaičiuoja 8-11 rūšių. Jokių ginčų nekyla dėl šių:
* Sparnuotoji saracėnija (Sarracenia alata (Alph.Wood) Alph.Wood)
* Geltonoji saracėnija (Sarracenia flava L.)
* Melsvalapė saracėnija (Sarracenia leucophylla Raf.)
* Mažoji saracėnija (Sarracenia minor Walter)
* Kalninė saracėnija (Sarracenia oreophila (Kearney) Wherry)
* Gyslotoji saracėnija (Sarracenia psittacina Michx.)
* Purpurinė saracėnija (Sarracenia purpurea L.)
* Raudonoji saracėnija (Sarracenia rubra Walter)

Kai kurie mokslininkai papildomai išskiria dar tris rūšis, nors kartais jos laikomos atskirų rūšių porūšiais:
* Sarracenia alabamensis Case & R.B.Case
* Sarracenia jonesii Wherry
* Sarracenia rosea Naczi, Case, & R.B.Case

Daugumoje rūšių taip pat yra išskiriama visa eilė porūšių. 

Europoje šie augalai tapo žinomi tik po to, kai Kolumbas atrado Amerika. Ir tik dvi genties rūšys buvo aprašytos augalų sistematikos pradininko Linėjaus – geltonoji ir purpurinė saracėnijos. Kaip ir visada pradžioje (XVI a.), šie augalai buvo skirtingų mokslininkų skirtingoms gentims ar rūšims, buvo naudojami skirtingi pavadinimai.

Pirmieji Sarracenia gentį atskirai išskyrė Michel Sarrazin ir Joseph Pitton de Tournefort, o Linėjus, rengdamas savo garsųjį veikalą  Species Plantarum, šių mokslininkų priimtą pavadinimą užtvirtino botaninėje nomenklatūroje visiems laikams.

Saracėnijos gerai dauginasi tiek vegetatyviškai, tiek sėklomis, nėra reiklios augimo sąlygoms (pagrindinis būtinas faktorius – neperdžiūnantis substratas). Todėl vabzdžiaėdžių augalų augintojų visame pasaulyje mėgstamos ir  gausiai auginamos. Kadangi tiek rūšies viduje tarp skirtingų formų ar porūšių šie augalai laisvai kryžminasi, o ir tarp rūšių nėra jokių stiprių genetinio nesuderinamumo barjerų – saracėnijų yra išvestas ne vienas hibridas (tiek vidurūšinis, tiek ir tarprūšinis).

Kituose straipsniuose detaliau aptarsime kiekvieną rūšį atskirai, panagrinėsime saracėnijų sandarą, dauginimąsi ir kryžminimą(-si), ir kas turbūt labiausiai įdomu – auginimą

Jogaila Mackevičius