Pastaruoju metu vis dažniau socialiniuose tinkluose atsiranda nedažnai sutinkamo vabzdžio maldininko nuotraukos. Apie maldininkus kalbamės su entomologe dr. Jolanta Rimšaite.
Mariaus Girštauto nuotrauka. Maldininkas Vilniuje
1. Kas per padaras yra tas maldininkas – drugelis, vabalas, graužikas?
Europinis maldininkas Mantis religiosa (Linnaeus, 1758) yra vabzdžių klasės, Maldininkų (Mantodea) būrio ir tikrųjų maldininkų šeimos (Mantidae) vabzdys.
Maldininkai yra nepilnos metamorfozės vabzdžiai, jie neturi lėliukės stadijos, o jų nimfos („jaunikliai”) primena savo išvaizda suaugusius vabzdžius, tik yra besparnės. Jos kelis kartus neriasi, auga, kol užauga ir subręsta. Po paskutinio nimfos nėrimosi pasirodo sparnuotas subrendęs vabzdys (bet yra ir besparnių maldininkų rūšių).
Būriui priklauso gana stambūs vabzdžiai, kurių kūno ilgis yra nuo 15 mm, kai kurių rūšių siekia net 180 mm. Maldininkams būdinga judri trikampiška galva su stambiomis sudėtinėmis akimis. Juos lengvai išskiria iš kitų vabzdžių priekinės griebiamosios kojos, kurias laiko priekyje suglaudę, tarsi sudėję maldai.
Maldininkai tai plėšrūnai tykotojai, jų išvaizda slepiamoji, jie tarsi susilieja su augalu ant kurio slepiasi. Pamate auką, staigiai griebia priekinėmis galūnėmis. Jei pavyksta – puota prasideda. Maldininkai savo grobį pradeda ėsti gyvą, paprastai nuo galvos.
Nors dažniausia maldininkai yra žalsvi, rusvi, yra labai spalvingų ir įdomių formų rūšių, kurios savo išvaizda primena žiedus ant kurių tūno.
Europinis maldininkas dažniausiai yra žalias, tačiau pasitaiko ir rusvu, gelsvų individų.
2. Kiek maldininkų rūšių yra gamtoje?
Pasaulyje yra apie 2400 rūšių maldininkų.
Europinis maldininkas vienintelė centrinėje Europoje paplitusi rūšis. Rūšis paplitusi labai plačiai centrinėje ir pietų Europoje, introdukuota Afrikoje, Australijoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje. Baltijos šalys yra šiaurinė jo paplitimo riba Europoje.
3. Kur paprastai gyvena maldininkai?
Šio būrio atstovai daugiausia paplitę šiltuose ir tropiniuose kraštuose. Ten aptinkama didžiausia jų įvairovė.
Arčiausiai natūraliai europinis maldininkas gyvena gerai įšildomose pievelėse, pušynų pakraščiuose Lenkijoje. Dar XVIII amžiuje ši rūšis gyveno prie Varšuvos ir buvo nurodoma kaip nereta. Vėliau situacija pasikeitė, rūšis nyko, išliko tik pietų Lenkijoje, dabar yra įrašyta į Lenkijos Raudonąją knygą. Pastarąjį dešimtmetį rūšis pradėjo vėl plisti tiek Lenkijoje, tiek kitose šalyse.
4. Kuo jie maitinasi?
Visi maldininkai yra plėšrūnai, minta už save kiek smulkesniais vabzdžiais ir kitais bestuburiais – tuo, ką gali pagauti. Jie labai plėšrūs, pagarsėję ir kanibalizmu. Dažnai poravimosi metu patelė suėda savo partnerį, pradedama puotą nuo nelaimėlio galvos. Poravimosi kanibalizmas dažnesnis laikant maldininkus nelaisvėje, gamtoje kai kuriems patinėliams pavyksta pasprukti gyviems iš mirtinos meilės glėbio.
5. Kaip atklysta į mūsų kraštus?
Pastaraisiais metais stebimas šios rūšies plitimas visame areale, daug naujų radaviečių registruota Lenkijoje, Vokietijoje, Baltarusijoje. Maldininkai aptikti Latvijoje, o pernai pasiekė ir Estiją.
Nėra visai aišku kaip maldininkai pateko į Lietuvą. Prie rūšies išplitimo galėjo prisidėti transportas.
Tomo Baltušio nuotrauka. Maldininkas Dzūkijoje
Europinį maldininką jau galime laikyti vietine rūšimi. Mūsų krašte jis veisiasi, palikuonys išgyvena ir subręsta. Europinio maldininko nimfos Lietuvoje aptinkamos jau ne pirmus metus, o šiais metais jos aptinkamos jau gana dažnai skirtingose Lietuvos vietose.
Europinis maldininkas nėra svetimžemė rūšis, tai natūraliai savo arealą plečianti rūšis.
6. Kiek maldininkų paprastai fiksuojama per metus? Gal pastebimos jų daugėjimo/mažėjimo tendencijos?
Pirmą kartą maldininkai buvo pastebėti Lietuvoje 2008 metais – buvo keletas pranešimų iš Vilniaus bei Kauno. Po kelių metų maldininkai vėl buvo pastebėti Vilniuje, Kaune, Švenčionių, Utenos rajonuose, Druskininkuose. Nuo 2015 metų pranešimai apie maldininkus pradėjo „plaukte plaukti“ iš visos Lietuvos. Nuo 2015 metų kas metai gauname vidutiniškai po 50 pranešimų. Vilniuje šie vabzdžiai yra stebėti tiek miesto centre, tiek daugelyje Vilniaus dalių ir priemiesčių. Daug stebėjimų iš Druskininkų, Varėnos, Alytaus rajonų.
7. Ar gali maldininkai Lietuvoje labiau paplisti?
Maldininkai pas mus paplito visoje šalyje ir apsigyveno, jie pas mus jau veisiasi, 2020 metais stebime jų populiacijas gamtoje (po 5- 20 individų vienoje buveinėje), aptinkame nemažai jaunų, nesubrendusių individų – „nimfų“, teko gamtoje aptikti ką tik iš savo „nimfos“ kailiuko išsinėrusį suaugėlį.
8. Ką daryti pastebėjus maldininką? Kur kreiptis?
Pastebėjus maldininką prašome nufotografuoti jį ir atsiųsti jo nuotrauką ir radavietes duomenis (data, rajonas, vietovė, miestas, gatvė arba geografinės koordinatės) adresu entlab[eta]gmail.com. Taip pat praverstų ir informacija apie radimo vietą – natūrali buveinė (pieva, pamiškė, miško pievelė, viržynas ar pan.), miesto, gyvenvietės aplinka.
Maldininkus naktį vilioja šviesa ir jie dažnai būna aptinkami prie vitrinų, reklaminių iškabų, namo sienų, kartais įskrenda į patalpas, taip pat neretai aptinkami gėlynuose.
Kristinos Valaitienės nuotrauka. Maldininko patelė (Alytaus rajonas)
9. Kodėl reiktų apie juos pranešti?
Šiuo metu mes stebime įdomų reiškinį – naujos rūšies, natūraliai plečiančios savo arealą, įsitvirtinimą mūsų faunoje. Visi radimo faktai yra registruojami ir mes tarsi „sekame“ šios rūšies pėdomis. Aktyvių gyventojų dėka buvo surinkta ir medžiaga genetiniams tyrimams.
10. Ar galima maldininką auginti namuose?
Daugelyje Europos (ir mūsų kaimyninėje Lenkijoje) šalių Europinis maldininkas yra saugoma rūšis, todėl gaudyti jį gamtoje ir auginti namuose negalima. Lietuvoje ši nauja rūšis nėra įtraukta į saugomų rūšių sąrašus, taigi jį gaudyti nedraudžiama, bet kaip ir kiekvieną laukinį padarą geriau palikti gamtoje. Jei jis pats įskrido į jūsų namus, už lango dargana, galima trumpai pasidžiaugti šuo vabzdžiu. Bet nereikia pamiršti, kad jis plėšrūnas mintantis gyvu maistu, todėl jam reikia nuolat jo parūpinti. Taip pat reikia erdvaus indo, su gerai orą praleidžiančiu dangčiu ar sienom ir šiltos patalpos.
Rasos Ratkevičienės nuotrauka. Maldininkas skaito apie save
Jei jus aplanke maldininkas miesto centre ar kitoje negamtinėje vietoje (maldininkai vakare nereta įskrenda į patalpas), geriausia nunešti jį į artimiausią parką, pamiškę ir panašią „žaliąją“ salelę.
Suaugę maldininkai nėra ilgaamžiai, subręsta jie rugpjūčio pradžioje, susiporuoja, patelės padeda kiaušinius ir tik nedaugelis individų išgyvena iki spalio vidurio.
Rugpjūtį – rugsėjį maldininkų patelės deda kiaušinėlius, kurie padengiami klijingu skysčiu, vėliau sutvirtėjančiu. Taip padedama kiaušinių dėtis vadinama ooteka. Žiemoja kiaušinėliai. Gegužės mėnesį išsiritę maldininkai išplinta po apylinkę. Minta įvairiais vabzdžiais, tame tarpe ir jaunesniais savo broliais (todėl laikant nelaisvėje auginami atskirai).
Visame pasaulyje augintojų yra mėgiami įvairūs tropinių kraštų maldininkai, kurie išsiskiria įspūdinga išvaizdą. Maldininkai augintojų mėgstami, ne tik dėl išskirtinės išvaizdos, bet ir dėl įdomios elgsenos – savotiško grobio tykojimo ir gaudymo. Kaip ir auginant kiekvieną gyvą sutvėrimą, prieš pradedant tai, reikia sukaupti pradinę „žinių skrynelę“ apie auginamos rūšies biologiją ir poreikius. Auginant egzotinių kraštų maldininkus reikia prisiminti, ne tik tai, kad šie vabzdžiai minta gyvu maistu, kuris jiems turi būti nuolat parūpinamas, bet ir tai, kad tai išsiskirtinai šilumamėgiai vabzdžiai, skirtingų rūšių yra skirtingas drėgmės poreikis.
Ačiū už pokalbį!
Taip pat dėkoju Rasai Ratkevičienei, Kristinai Valaitienei, Tomui Baltušiui, Mariui Girštautui, pasidalinusiems savo maldininkų nuotraukomis.
Maldininkų gyvenimo Lietuvoje subtilybes stengėsi išsiaiškinti Jogaila Mackevičius
