Ankstyvi rytiniai pasivaikščiojimai saulei tekant gamtoje nuostabūs visais metų laikais. Ypač tada, kai prasideda metų laikų kaita. Vieną dieną eini, pelkėje ir miškuose dar pilna sniego. Bet vos kiek atšilus orui ir ypač nulijus lietui, jau po kelių dienų tos pačios vietos pasikeičia neatpažįstamai.
Nors žiema kažkiek ir spyriojasi, mano pelkė-kaimynė jau atsikratė sniego apdangalo ir pradėjo kviesti sugrįžti emigravusius savo gyventojus. Pačioje vasario pabaigoje, dar nė neprasidėjus kalendoriniam pavasariui, vieno pasivaikščiojimo metu netikėtai išgasdino gervės. Eini sau kiek užsimiegojęs, rūkas… ir staiga už kokių dešimties metrų kažkas kad suklyks… Sustoji nedvejodamas ir pradedi žvalgytis, nes klyksmas visai arti. Migloje pamatai du pilkšvus siluetus. Stengiesi prieiti arčiau, tačiau siluetai vis tebeklykaudami pakyla ir nuskrenda. Daugiau arčiau prieiti nebepavys…
Dar nespėjus atsidžiaugti pamatytomis gervėmis, dėmesį patraukia kiti garsai, atsklindantys nuo Vokės upės. Atsargiai einant toliau iš už kranto linijos išnyra labai nedraugiškai nusiteikę gulbių „periskopai”. Kelios akimirkos, ir puolimas atšaukiamas, visas gulbių penketukas pakyla ir nuskrieja pasroviui.
Gaila, labai gaila, kad visą šią pavasarinę sparnuočių euforiją labai greitai sugadina kiti pakelėse stebimi vaizdai.
Turbūt niekada nesuprasiu, kodėl negalima šių šiukšlių išmesti į konteinerius, kurių visur aplinkui pilna, o reikia tempti pusę kilometro nepravažiuojamu pelkės keliuku, kasti duobę ir dar bandyti užmaskuoti.
Jogaila Mackevičius
