Dar spalio pradžioje aptarėme, kaip bent jau pagrindinės vabzdžiaėdžių augalų gentys ir jų atstovai elgiasi žiemos laikotarpiu. Vieni gali peržiemoti lauke, kitiems reikia vėsios patalpos. Vėsiai žiemojančių vabzdžiaėdžių ramybės laikotarpio mes jau nebegalime labai įtakoti. Jie tiesiog paliekami lauke gal kiek apsaugant nuo klimato sąlygų kaitos arba perkeliami į žiemojimo patalpas (vėsius kambarius, laiptines, garažus ar šaldytuvus). Ir taip išbūna iki pavasario.

Kas kita – „tropikinukai”. Tie, kurie auga nesustodami žiemos metu arba ilsisi šitai ir sausai. Pastariesiems tereikia sumažinti drėgmės kiekį, visiškai jų neperdžiovinant. Bei pasistengti, kad būtų šilta ir šviesu. Tarp tokių augalų yra saulašarių, tuklių. Jos arba visiškai nustoja augti, sudarydamos žiemojančias nemedžiojančias lapų skroteles, žieminius pumpurus ar net gi gumbus, arba jų augimas tampa vos pastebimu. Tiems tropiniams vabzdžiaėdžiams, kurie labiau pakinta ramybės laikotarpiu, labiau gali keistis (sausėti) ir jų laikymo sąlygos. Jei šiltų kraštų augalas suformuoja visiškai nemedžiojančius organus, nustoja augti, vadinasi jis ilsisi ir trukdyti jį reiktų kiek įmanoma mažiau.

Kai kurie augintojai sausą ir šiltą ramybės laikotarpį sugeba pakeisti į sausą ir vėsų, nes esantys ramybės būsenoje augalai nėra tokie jautrūs aplinkos temperatūrai. Tačiau taip eksperimentuoti reiktų atsargiai – ne visos rūšys gali prisitaikyti prie žemesnės temperatūros.  Kiekvienu atveju reikia susipažinti su patyrusių augintojų rekomendacijomis ir į jas atsižvelgti.

Sausai gali peržiemoti kad ir dažniausiai ant mūsų palangių auginama Morano tuklė (Pinguicula moranensis). Tuo metu ji suformuoja tankias, kompaktiškas nemedžiojančias skroteles, kažkuo primenančias žalią rožės žiedą. Jei ji auginama durpiniame substrate, reiktų pasirūpinti, kad jo paviršius per daug neperdžiūtų ir neuždruskėtų, bent kartą per mėnesį jį gerai perliejant vandeniu. O jei kiminuose – tada situacija kiek keblesnė, nes kiminai per žiemą laikyti sausai nuo sauso pataplų oro jie dar labiau sunyksta. Tokiu atveju geriau tuklei ramybės periodo sąlygų nesudaryti, o auginti ją visus metus.

Tačiau yra ir kita – nuolatos augančių augalų grupė. Visi jie – tropiniai augalai, vegetuojantys visus metus ir įprastomis sąlygomis neturintys jokio ramybės laikotarpio. Iš mūsų krašte auginamų tai – daugelis ąsotenių, kai kurios saulašarės, tuklės.

Tokiais augalais žiemą tenka rūpintis kiek daugiau. Pirmiausia, tai sumažėja šviesos intensyvumas, sutrumpėja diena. Antras nepalankus faktorius – sausas patalpų oras. Tai gali įtakoti priverstinį ramybės periodą, kuris natūraliai jo neturintiems augalams nėra labai sveikintinas dalykas. Tada ima džiūti ąsotenių asočiai, tuklių lapai ar lapų dalys, saulašarės nebeišskiria lipnaus skysčio. Augalas fiziologiškai nefunkcionuoja normaliai, todėl senka ir gali sunykti.

Dienos ilgumą ir apšvietimo intensyvumą nesunkiai galima reguliuoti dirbtinai papildomai apšviečiant augalus tiek įprastomis lempomis, tiek naudojant įvairias fito-lempas, didinančias fotosintezės efektyvumą.

Tačiau apšvietimas daugumai vabzdžiaėdžių  nėra toks svarbus kaip įprastinė drėgmė. O jos, prasidėjus šildymo sezonui, ima tragiškai patalpose trūkti. Ką tas sąlygoja? Pirmiausia, tai augalai garina daugiau vandens. Saulašarės nespėja jo tiek pasisavinti pro šaknis, nudžiūva jų rasos lašeliai. Greičiau išdžiūna ir turintis būti nuolat drėgnas tuklių lapų paviršius. O ąsoteniams visai darosi riesta – jų ąsočiuose esantis skystis ima garuoti kaip vanduo oro drėkintuvuose (tuose, kuriuos kabinam ant radiatorių, stengdamiesi bent kiek padidinti oro drėgmę).  Belieka tik apsirūpinti minkšto kambario temperatūros vandens atsargomis, geru purkštuvu ir vieną-du kartus per dieną (bent jau ryte – vakare) vabzdžiaėdžius nupurkšti.  Jei ąsotenių ąsočiuose nėra skysčio, padėkime jiems – pripilkime vandens bent trečdalį gaudyklės.

Galima augalus perkelti į kokį indą, kuriame būtų palaikoma didesnė oro drėgmė, pavyzdžiui, paliudariumą, nenaudojamą akvariumą.

Sausas oras veikia augalus ne tik tiesiogiai. Jis įtakoja ir substratą. Ypač tai aktualu tiems, kas negali savo augalų laistyti pakankamai minkštu vandeniu. Jei aplinkos oras sausa, vadinasi viskas, kas jame yra, džiūna greičiau. Drėgmė greičiau garuoja ir iš substrato, ir iš padėkliukų su vandeniu, esančių po vazonais. Išgaruoja vanduo,  o druskos pasilieka. Substratas druskėja. Padidėjusi druskų koncentracija gali apdeginti vabzdžiaėdžių šaknis. Tokiu atveju pagelbės substrato praplovimas. Jei kartą-du per mėnesį pro 10 cm skersmens vazoną iš viršaus praleisime mažiausiai 1 litrą vandens, druskų kiekis substrate gerokai sumažės, ir pats augalas jausis geriau. Tai – tarsi stiprus lietus.

Toks „praplovimas” taikomas durpiniame substrate augantiems augalams. Bet „liūtį” galima padaryti ir auginamiems kiminuose. Tik tą patį kiekį vandens reiktų arba išpurkšti ant kiminų paviršiaus, arba išlaistyti smulkiu laistytuvėliu.

Ir dar keletas smulkmenų (kai kurias jų gal jau būsiu anksčiau minėjęs). Pirmiausia, jei tai įmanoma, vabzdžiaėdžius reikėtų žiemos laikotarpiu statyti kuo toliau nuo tiesioginio šilumos šaltinio – radiatorių.

Antra – saugoti nuo skersvėjo juos pravartu visą laiką, bet nuo sauso skersvėjo – ypatingai.

Ir trečia – reikia maksimaliai padidinti vandens cirkuliacija substrate, nesvarbu, koks jis bebūtų – mineralinis, durpinis ar gyvi kiminai. Taigi, apart taikomo periodinio praplovimo dar būtų gerai jei vanduo padėkliuke būtų ne papildomas iki užsibrėžtos ribos, o pakeičiamas, t.y., senas, nusekęs vanduo išpilamas ir visas padėkliukas užpildomas nauju. Tai darant bent kartą per savaitę, substrato uždruskėjimo pavojus gerokai sumažėja.

O kaip gi su „maitinimu”? Juk žiemą  vabzdžių nėra. Galima maitinti dirbtinai. Teko girdėti ir skaityti augintojų rekomendacijas apie tai, kad vabzdžiaėdžius galima papildomai maitinti varške (ar sūriu), mažais mėsos gabaliukais. Nebandžiau išsiaiškinti, ar tai jiems tinka, bet manau, kad toks maistas gali būti paprasčiausiai „per riebus”, o jame esantys elementai pasiskirstę kiek kitokiu santykiu nei vabzdžiaėdis augalas yra įpratęs. Pavyzdžiui, tiek vabzdžiuose, tiek moliuskuose geležies yra gerokai mažiau nei jautienoje ar kiaulienoje. Toks maistas gali būti sunkiau virškinamas tiek pačių augalų, tiek simbiozėje su jais gyvenančių bakterijų išskiriamų fermentų. Gal vertėtų pasistengti ir pasiieškoti jūsų augintiniams įprastesio grobio. Žūklės parduotuvėse galima įsigyti įvairių vabzdžių lervų, kuriomis (visomis, ar susmulkintomis gabaliukais) galima maitinti tiek smulkų grobį gaudančias saulašares ar tukles, tiek stambius gyvius medžiojančius ąsotenius. Pastariesiems galima pasirūpinti maistu iš rudens, prisirenkant  į plastikinį indelį jau spėjusių sumigt žiemos miegu nedidelių sodinių sraigių ir laikant jas šaldytuve. Prireikus, viena-kita sraige galima bus pavaišinti išalkusius ąsotenių ąsočius.

Tik nereikia persistengti. Jei augalo augimas žiemos metu bent kiek sulėtėja, vadinasi ir maisto medžiagų jam reikia mažiau.  Pavyzdžiui, iš gerai funkcionuojančių ąsotenių gaudyklių neturi sklisti stiprus pūvančių maisto dalelių kvapas, nes visos virškinimo procese atsipalaidavusios maisto medžiagos yra nedelsiant augalo įsisavinamos. Jei kvapas juntamas stipriau, vadinasi augalas yra „permaitintas”. Tada geriau gaudyklės turinį išpilt ir pripilt ten minkšto aplinkos temperatūros vandens.

Ir visada verta prisiminti, kad ir kaip besirūpintumėm augančiais per žiemą vabzdžiaėdžiais, mes niekada negalėsime visiškai kompensuoti pasikeitusių sąlygų. Todėl nerimauti, kad augalai kiek prasčiau atrodo, neverta. Ateis pavasaris, ir jie atsigaus.

Jogaila Mackevičius