Šiais metais taip susimąstė, kad reikia Pasaulinę pelkių dieną pažymėti žygiu į Čepkelius. Paskutinį kartą šioje pelkėje teko lankytis studijų metais, 1991 metų liepos mėnesį. Taigi, mintis pažiūrėti „kas naujo” po beveik 30 metų atrodė labai viliojančiai. Šiek tiek organizacinės sumaišties – tereikia pasirūpinti leidimais (jei einate į rezervatą su gidu, jis leidimais ir pasirūpina), rasti gidą ir surinkt žygio kompaniją – ir kelionė organizuota.

Oras buvo nei geras nei blogas. Apsiniaukę, tamsu, tad nuotraukos gavosi tarsi apsiblaususios. Bet nelijo, nesnigo, o ir vėjas prie žemės nebuvo labai priešiškas.

Dešimtą valandą prie Marcinkonių susitiko du žygeivių ekipažai – vienas iš Vilniaus, kitas iš Kauno, greitai prisijungė gidas Emilis su leidimais lankytis Čepkelių rezervate. Kiek pavažiavome iki rezervato ribos, mašinas palikome prie Čepkelių rezervato gamtos muziejaus ir patraukėme link pelkės.

Nors keliauti teko kalvotais Dzūkijos pušynais, o šlapio sniego danga labai stabdė žingsnius, kelionė iki pelkės neprailgo. Keliavome tais pačiais takais, kaip ir vilkai, kurių šviežios pėdos gerai matėsi šlapiame sniege.

Vilko pėdos

Vilko pėdos

Pekeliui – įdomūs gido pasakojimai apie įvairius gamtos objektus. Švaraus oro indikatorių kerpę kedenę, jau praeityje likusią sakininkystę, pelkėje aptinkamus paukščius ir gyvūnus.

Sustojimas prie pušies, ant kurios likusios sakų rinkėjų paliktos žymės

Netruko pasirodyti ir aukštapelkė. Šiek tiek jėgas atgavome patogiai įrengtoje pavėsinėje ir patraukėme pelkės takais.

Čepkelių rezervatas įsteigtas 1974 metais (vietoje 1960 įkurto botaninio-zoologinio draustinio), rezervato plotas 11212 ha. Rezervate norima apsaugoti vieną seniausių ir unikaliausių Lietuvos miško pelkių, mišku apaugusias žemynines kopas, reliktinius ežerus, natūralų hidrologinį pelkės režimą, vertingą ir retą gyvūniją ir augaliją.

 

Apniukęs dangus nepraleido pakankamai šviesos, todėl akys galėjo grožėtis labiau nei įamžinti fotoobjektyvas. O prie pelkės ant kalvos esančiame apžvalgos aikštelės bokšte siautėjantis vėjai ir skersvėjai, greitai nuleido visus ant žemės – ten, kur ramiau.

Pelkės nuostabios visais metų laikais, nesvarbu, ar pasipuošusios švyliais ir orchidėjomis vasarą, ar miegančios po sniegu žiemą. Eidami taku palei pelkę, šiek tiek nuklydome paspanguoliauti ant pakraštyje iškilusių kupstų. Tai buvo rimtas išbandymas avalynei, nes pelkė nebuvo įšalusi, todėl karts nuo karto vos ne kiekvienam žygeiviui pavykdavo įsmukti tarp kupstų vos ne iki kelių.

Paspanguoliavę pasižvalgėme iš antrojo, jau pelkėje esančio apžvalgos bokštelio (gal net tiksliau būtų vadinti tai pakyla ar platforma). Ir… patraukėme atgalios kitu keliu.

Įspūdžių strautas ir grįžtant nenutrūko, karts nuo karto žygio kolona sustodavo kol „paparaciai” padarydavo pakankamai dešimčių kadrų ties vienu ar kitu objektu.

Net nepastebėjome, kaip grįžome į pradžios tašką, kur atsisveikinome su gidu, ir abu ekipažai pasuko savais keliais. Mano GPS seklys užfiksavo, kad šis pelkinis pasivaikščiojimas pėsčiomis driekėsi 10,93 kilometro, truko 3 val. 52 min., o vidutinis kelionės greitis buvo 2,82 km/val.

Tačiau Vilniaus ekipažui Pasaulinė pelkių diena Čepkeliais nesibaigė. Nutarėme papietauti ir aplankyti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos ir LamatykLietuvoje.lt portalo organizuojamo žaidimo „Žiemą aplankyk 10 apžvalgos bokštų saugomose teritorijose” Dzūkijos krypties objektus.

Marcinkonyse papietaut žiemos metu turbūt nėra jokių šansų, todėl patraukėme į Merkinę, kur buvom maloniai nustebinti „Šilo kopos” kavinės kulinariniais šedevrais.

Pasistiprinus prasidėjo vos ne desantinė kelionė po apžvalgos bokštus: atvažiuojam, „užbėgam”, atsižymim, nusifotografuojam, sliuogiam žemyn, važiuojam prie kito. Taip nuvažiavę dar papildomus 95 kilometrus, aplankėme Merkinės, Viesiejų ir Metelių apžvalgos bokštus.

Visa kelionė truko nuo aštuonių ryto iki šešių vakaro, susitinkant ir skirstantis Trakų Vokėje.

Labai ačiū visiems, sudalyvavusiems Musekautas.lt Pasaulinės pelkių dienos paminėjime: visiems bendražygiams, gidui Emiliui, kavinės „Šilo kopa” šeimininkams, Dzūkijos krašto kelininkams – už gerai pravalytus kelius (tik Varėnos-Marcinkonių atkarpoj gal reiktų mažiau gailėt druskytės ir smėliuko).

Pasaulinės pelkių dienos proga jau nuo 2011 metų organizuojama virtuali paroda „Akivaras”, todėl kviečiu visus po ja pasižvalgyti ir palikti savo balsus už labiausiai patikusias 3 nuotraukas. Taip pat gal nereikėtų pamiršti ir jau nuo šių metų pradžios pagalvoti apie kitų metų parodą – jei turite gražių parodos tematiką atitinkančių nuotraukų, siųskite jas elektroniniu paštu svetainės administracijai, čia tikrai jų nepames…

Iki kitos Pasaulinės pelkių dienos!

Jogaila Mackevičius
Linos Deimantavičiūtės, Jogailos Mackevičiaus nuotraukos