Metai į pabaigą. Ir jų pradžioje susikurtas iššūkis kas mėnesį aplankyti po pelkę baigtas įgyvendinti. Beveik pavyko, nors kiek „skylėtai“. Pirmiausia, nespėjau sausio mėnesį į jokią šlapynę įbrist. O kiek atsipalaidavus vasaros metu, labai susikaupė rudeninių darbų, todėl spalio mėnesį tiesiog nebuvo laiko. Tačiau bendras per metus aplankytų pelkių skaičius dėl to tikrai nesumažėjo. 

Turbūt paskutinioji 2018-ųjų pelkė – Šeškučių. Nedidelė, vos 27 hektarų ploto pelkutė iškart už Vilniaus ribos.  Tai – sudėtingas aukštapelkės, žemapelkės, ežerų, nendrynų kompleksas. Kadaise ši pelkė turbūt buvo ketvirtasis ežeras, sujungtas į ledynų suformuotų ežerų grandinę Neries upės baseine (Tapelių, Juodžio, Balžio). Ilgainiui pelkėjimo procesai padarė savo, ir ežeras tapo pelkėtu paukščių ir kitų vandens gyvūnų bei augalų rojumi. 

Pasivaikščioti po pačią pelkę nepatarčiau – per daug ten vandens, netikėtų dauburių ir upelių, bet einant jos pakraščiais, vaizdais galima gėrėtis kiek tik akys užmato. Tiesa, vienoje pelkės pusėje netinkamai arti jau pristatyta namų ir namelių, kartais net nufotografuoti pelkinės panoramos negalima taip, kad joks statinys nepatektų į kadrą. 

Pelkę pasiekti labai lengva. Automobilį palikus prie pirmojo Tapelių paplūdimio, toliau pėsčiomis patraukti asfaltuotu keliu link Tapelių kaimo.

Pirmasis Tapelių ežero paplūdimys žiemą

Pirmojoje sankryžoje, priešingai nei liaudies išmintis byloja, pamesti kelią dėl takelio, t.y. ne sukti pagrindiniu keliu į kairę, o patraukti tiesiai smėlėtu miško keliuku. Labai greitai kairėje pusėje pasirodys pirmieji Šeškučių pelkės vaizdai. 

Viename pelkės gale, arčiau Tapelių ežero, yra mažas, kelių šimtų metrų nesiekiantis dar neužpelkėjęs ežerėlis – Lydekinis. Su Tapelių ežeru jis susisiekia upokšniu. Kitame gale  – panašaus dydžio Šeškučių ežerėlis

Lydekinis ežerėlis pelkėjančiais krantais

Lydekinį pamatyti pavyko, o štai einant link kitame esančio Šeškučių ežero, tikslo pasiekti nepavyko. Kelią pastojo sraunus upelis – nei perbristi, nei peršokti. Per upelį permesti rastai labai slidūs, o aplinkinių gyventojų suręstą tiltą kažkas išardė, greičiausiai bebrai. Taigi, Šeškučių ežerą teks aplankyti kitą kartą. 

Upeliūkštis, pastojęs kelią link Šeškučių ežero

Kiek paėjus pelkės pakraščiu pasirodė ir pačių bebrų pilis. Didžiulė, tiesiog milžiniška. 

Aplinkui – šlapynės, nendrynai, viksvynai…

Kelyje pelkės pakraščiu pasitaikė ir savarankiškai atželiančių kirtimų, kuriuose rūpestingai įkelti ir nuo įsibrovėlių saugomi pelėdiniai inkilai.

Štai ir visas trumpas, vos pusantro kilometro tesiekiantis pasivaikščiojimas Šeškučių pelkės pakraščiu prie pat sostinės ribos.

Daugiau nuotraukų

Jogaila Mackevičius