Dubravos rezervatinė apyrubė (nedidelio ploto gamtinis arba kultūrinis rezervatas, kurio apsaugai ir priežiūrai nėra steigiama direkcija) – rezervatas Kauno rajone, įsteigtas 1994 metais. Jau ne vieną dešimtmetį čia gamta vystosi be žmogaus įsikišimo. Pažintinis lentų takas apyrubėje suręstas 2005 metais.

Šiais metais, pasivaikščiojimas po Dubravos rezervatinę apyrube – antroji išvyka į pelkes. Kiek anksčiau, kartu su „Akivaro“ forumiečiais teko apsilankyti pažintiniame Dubravos aukštapelkės take vasaros metu. Tuo metu aukštapelkė atrodo kiek įspūdingiau. Keletas nuotraukų iš 2013 metų gegužės mėnesio žygio.

Žygio pakartojimas – 2018 metų vasario mėnesį. Tačiau šios išvykos metu maršrute buvo ne vien Dubravos stotelė.

Pirmiausia netoli Prienų aplankytas Degsnės maumedynas, kuriame auga aukščiausias Lietuvos medis – 49 metrų aukščio maumedis. Maumedynas įveistas 1849 metais, o nuo 1960 metų tai – botaninis draustinis. Senas brandus maumedynas atrodo tikrai įspūdingai, ir joks fotoaparatas, net su labai didelėmis panoraminio fotografavimo galimybėmis, neperteiks tokio miško didybės. Medžiai atrodo didingai tiek prie žemės, tiek nepasiekiamose lajų viršūnėse. Nors aukščiausias Lietuvos medis čia toks panašus į kitus, neišsiskiriantis ir labai nefotogeniškas. Tiek važiuojant į patį maumedyna, tiek jame ieškant „aukščiausio iš visų“ pasiklysti neįmanoma – visur tvarkingai išrikiuotos informacinės lentelės, šian bei ten „suregztos“ šiukšliadėžės panaudotiems vienkartiniams lankytojų indams.

Taip pat užsukta į netoliese esančią Balbieriškio apžvalgos aikštelę. Šioje vietoje lankytojai gali apžiūrėti Balbieriškio atodangą – gamtos paminklą. Aikštelėje yra informaciniai stendai apie Balbieriškio savivaldybėje ir Nemuno kilpų regioniniame parke lankytinas vietas. Įspūdingais upės vaizdais galima pasigrožėti ne tik nuo aištelės, bet ir šalia jos, tiesa, pro medžių siluetus. Šalia auga gana reti Lietuvoje kamštiniai skirpstai.

Toliau maršrutas vingiavo per Kadagių slėnį Nemuno pakrantėje.

Ir tik tada pasiekta Dubravos rezervatinė apyrubė. Oras nors ir buvo ramus, bet šiluma tikrai nelepino – spaudė apie -10ºC šaltukas. Pelkės moka būt užburiančios visais metų laikais. Net tada, kai miega po storu sniego sluoksniu, kai nematyti jokios judančios gyvybės. Tačiau Dubravos rezervatinė apyrubė tai ne tik pelkė, tai ir dešimtmečiais netvarkoma ir neliečiama aplink auganti sengirė.

Ir pasisek tu man taip, kad jau pradėjus temti, išėjęs iš apžvalgos tako ir pasukęs per sengirę prie antrojo išėjimo, sugebėjau pasiklysti. Gal vasaros metu tai ir būtų romantiška, bet žiemą toli gražu ne smagu. Pasiklausus vietinių gyventojų tako, paaiškėjo, kad į šalį nuo apyrubės pažintinio tako pradžios ir pabaigos nusukau apie 3 kilometrus. Kažkaip prailgo tie kilometrai sliūkinant tamsoj miško keliukais, todėl džiaugsmas išvydus tolumoje baltuojantį automobilį buvo labai didelis.

Visose aplankytose vietose toli gražu nepasijunti vienišas net lankydamasis vasario 16-tą – visur gana nemažai lankytojų. Net tokiame atokiame užkampyje, kaip Degsnės maumedynas.

Jogaila Mackevičius