Šiais metais iš Tarptautinės vabzdžiaėdžių augalų draugijos sėklų banko parsisiunčiau pamėginimui tris saulašarių rūšis. Drosera finlaysoniana – viena iš jų. Visais atvejais, įsigydamas augalus ar jų sėklas, pasistengiu pasidomėti, ar jiems tikrai galėsiu sudaryti tinkamas sąlygas, ar nebus abipusis kankinimasis – kentės ir negalėdami normaliai augti bei vystytis augalai, ir aš, bandydamas jiems pagerinti gyvenimą. Todėl visada prieš (o ne po) sėdamas ar sodindamas panaršau internete ir pavartau savo bibliotekoje esančias knygas, stengdamasis kuo išsamiau susipažinti su naujaisiais augintiniais.
Drosera finlaysoniana yra labai panaši į Drosera indica. Vienintelis ryškus skirtumas – D. finlaysoniana neturi prielapių, jos visi lapai padengti skaidriais liaukiniais plaukeliais. Kai kuriose duomenų bazėse šios dvi rūšys pateikiamos kaip vienos rūšies sinonimai.
Pavadinimas, jo reikšmė
Drosera finlaysoniana Arnott (1836) – Finlaisono saulašarė.
Sistematinė padėtis
Karalystė – Augalai (Plantae), skyrius – Magnolijūnai (Magnoliophyta), klasė – Magnolijainiai (Magnoliopsida), poklasis – Dilenijažiedžiai (Dileniidae), eilė – Gvazdikiečiai (Cariophyllales), šeima – Saulašarijiniai (Droseraceae), gentis – Saulašarė (Drosera).
Dabar kartu su D. indica ir dar keletu rūšių priskiriama indijinės saulašarės grupei (angl. Drosera indica complex).
Atradimas
Pirmą kartą D. finlaysoniana pavyzdžiai aptinkami Wallich herbare, surinktame 1828 metais (dabar lakštai su augalų pavyzdžiais saugomi Kew botanikos sode). Tačiau pirmasis rūšį formalizavo Arnott 1836 metais, tada ji buvo ir minimaliai aprašyta.
Paplitimas
Paplitusi centrinėje Australijos dalyje, Vietname, Laose, Taivanyje, Kinijoje.
Auginimas
Mėgsta panašias sąlygas, kaip ir D. indica. Natūraliai sėklos sudygsta prasidėjus drėgnajam periodui. Joms sudygti reikia drėgmės bei daug šilumos ir šviesos. Todėl pasėjus, sėklų žemėmis užberti nereikia, o vazoną uždengti maišeliu ir pastatyti +25ºC temperatūros labai šviesioje aplinkoje. Dirbtinis papildomas apšvietimas teigiamai veikia sėklų dygimą.
Paaugę, 2-4 lapelius turintys augalai sodinami į laidesnį vandeniui substratą, jį gali sudaryto daugiau mineralinių komponentų ir mažiau natūralių durpių.
Finlaisono saulašarė – vienmetis augalas. Nužydėjusi ir subrandinusi sėklas, ji anksčiau ar vėliau nudžius, todėl augalo auginti toliau neverta. Norint šią rūšį ilgiau išsaugoti kolekcijoje, visada būtina pasirūpinti tinkamų geros kokybės sėklų skaičiumi.
Tiek informacijos apie finlaisono saulašarę pavyko surasti prieš šių augalų sėją. Prieš keletą metų bandžiau pasisėti panašias sąlygas mėgstančią indijinę saulašarę, tačiau rezultatais nelikau patenkintas – augalai sunyko nepražydę. Gal dabar seksis geriau.
Informacijos šaltiniai:
- Wikipedia,
- International Carnivorous Plants Society,
- Encyclopedia of Life,
- Allen Lowrie, Carnivorous Plants of Australia Magnum Opus, I tomas, Redfern Natural History Ltd., ISBN: 978-1-908787-11-8,
- John Bittnacher, Indijinės saulašarės grupė.
Jogaila Mackevičius
